Neištikimybė dažnai suvokiama kaip išdavystėir viena “mirtiniausių” santykių nuodėmių. Tačiau iš kur ji atsiranda? Ar Ji ištiesų yra visų problemų šaltinis, o gal viso labo nutrūkusio ryšio su savimi, su jausmais, su tiesa apie tai, kaip iš tikrųjų gyvename santykyje, simptomas?

‍

Šiame pokalbyje kviečiame pažvelgti į neištikimybę giliau – ne ieškant kaltų ir neskubant teisti. Kalbame apie ištikimybės pažadą: iš kurios mūsų dalies jis duodamas, ką jis iš tikrųjų reiškia ir ar pažadas pats savaime garantuoja gyvą, saugų ryšį. Ar ištikimybėyra vertybė savaime, ar vis dėlto svarbiau tai, ar santykyje galime būti savimi– net tada, kai tampa nepatogu, skaudu ar sudėtinga?

‍

Ką atsinešame į santykius ir kuo prisotiname vienas kitam duodamą pažadą “būti ištikimais kol mirtis mus išskirs”? Kalbame ir apie tai, kodėl kito neištikimybė taip skaudžiai paliečia mūsų lūkesčius, projekcijas ir neįsisąmonintus poreikius. Apie tai, kaip santykiuose dažnai matome tik save –savo skausmą ir savo lūkesčius – ir prarandame gebėjimą matyti kitą žmogų bei jo vidinius procesus.

‍

Šiame epizode su santykio su kūnu ir intymumu konsultante Ieva Geršanova neištikimybę nagrinėjame ne kaip galutinį nuosprendį santykiui, o kaip galimą signalą sustoti, pasitikrinti ir sąžiningai paklausti: ar šiame ryšyje mes iš tiesų esame gyvi, matantys vienas kitą ir pasirengę kurti erdvę, kurioje abiem saugu būti savimi?

‍

Tai pokalbis apie sąmoningumą santykiuose, apie atsakomybę už save ir apie drąsą ne tik likti kartu, bet ir iš tiesųsusitikti – pirmiausia su savimi, o tada ir vienas su kitu.

‍