„Ką žmonės pasakys?“ – frazė, kuri dažnai tyliai formuoja mūsų pasirinkimus, santykius ir net gyvenimo kryptį. Noras būti priimtiems, neįžeisti ir neatsisakyti, net tada, kai viduje aiškiai jaučiame „ne“, ilgainiui ima tolinti mus nuo savęs ir nuo gyvenimo, kurį iš tiesų norisi gyventi. Taip pamažu prarandame tikrumą ir tampame pigiomis savęs kopijomis vietoj unikalių originalų.

‍

Pokalbyje su kunigu Kęstučiu Dvarecku kalbame apie baimę būti vertinamiems, apie gėdą ir mandagumą, kuris ne kartą tampa nepagarba kitam, o tylia savęs išdavyste. Apie tai, kaip ilgainiui ši vidinė įtampa ima reikštis per priklausomybes ir vidinius konfliktus - ne todėl, kad žmogui trūktų valios, o todėl, kad gėdos tampa per daug. Savęs žalojime ar destruktyviuose pasirinkimuose užstringame ne todėl, kad norime sau blogo, bet todėl, kad giliai viduje netikime esantys verti kažko daugiau.

‍

Pokalbyje paliečiame paradoksą, kurį dažnai girdime, bet retai priimame: nėra švento be praeities ir nusidėjėlio beateities. Gyvenimo kelias beveik niekada nebūna tiesus, o etiketės, kuriomis taip mėgstame vieni kitus apklijuoti, retai atspindi tikrąją žmogaus istoriją. Praeitis nedingsta, tačiau ji neturi tapti kalėjimu. Lygiai taip pat ir dabartis neturėtų virsti spektakliu, skirtu atitikti svetimus lūkesčius.

‍

Šiame pokalbyje Kęstutis kviečia į daug tvirtesnę laikyseną – savęs, savo klaidų ir klystančio žmogiškumo priėmimą. Ne kaip pasiteisinimą, bet kaip realų pagrindą augti. Kaip galimybę patikėti, kad net ir būdamas netobulas žmogus išlieka reikalingas, vertingas.

‍

Galiausiai pokalbis atskleidžia - supykti nėra nuodėmė. Tačiau kaltinti save ar kitus ir tai vadinti „gėriu“ – jau pavojinga. Todėl kviečiame nebedalinti pasaulio į juodą ir baltą, gerai ar blogai, o leisti sau jausti, klysti ir pagyventi daugtaškiuose. Ne tam, kad pasimestume,o tam, kad pamažu gimtų vidinis, o ne iš išorės primestas aiškumas.

‍

Tai atviras ir labai žmogiškas pokalbis apie baimę, tikrumą, atsakomybę už save ir drąsą gyventi ne pagal kitų lūkesčius, o pagal vidinę tiesą. Pokalbis su kunigu, bet iš esmės – apie žmogų. Todėl jis prasmingas kiekvienam, nepriklausomai nuo santykio su religija, nes kalbame apie tai, ko visi vienaip ar kitaip ieškome: meilės, tiesos ir gyvo ryšio su savimi.

‍