Ką žmonės pasakys su Algirdu Gatavecku

Algirdas Gataveckas – menininkas, kurio pieštukas mato giliau nei akis, o kūryba tampa balsu tiems, kurių niekas negirdėjo. Kartu su broliu dvyniu jis užaugo vaikų globos namuose – be akių, kurios būtų matę, be balsų, kurie būtų vadinę vardu. Ir vis dėlto pasirinko kalbėti. Tik ne žodžiais – o per savo kūrybą. 

Algirdo piešiniai – ne tik forma, spalvos ar linijos. Tai buvimas su žmogumi, žvilgsnis iš taip arti, kad gali pamatyti net ploniausio plauko šešėlį. „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kada nors žiūrėjo mano tėvai“, – sako jis. Ir tai – ne tik apie Danielių, kurio portretas tapo jo ir brolio „Monaliza“. Tai apie mus visus, alkstančius dėmesio, ryšio, tikro buvimo. 

Algirdo kūryba yra žaizda ir randas vienu metu. Skausmas, kuris virto dovana – gebėjimu matyti kitą iki pat šerdies. Jis piešia ne tam, kad pabėgtų, o tam kad atsisuktų į kitą. Kad kito žmogaus portrete pamatytų save. „Žvakės nepaversi lempute“, – sako jis, primindamas, kad tikrumas neturi imitacijų. 

Kiekvienas jo darbas – tarsi tylus maištas prieš abejingumą. Tarsi ilgas, kruopštus žvilgsnis, kuris sako: aš tave matau. Šiame „Ką žmonės pasakys“ pokalbyje kalbėsimės apie tai, kaip menas tampa tiltu į žmogų, kaip iš atskirties gimsta jautrumas, ir kaip portretas gali tapti labiau gyvas už patį žmogų.

‍